Ar laikei kada rankose šuns širdį?

Skelbimo nr. 238604, įdėtas 2015-02-15 · Perskaitė: 184

Skelbimas nebegalioja.

Žinoma, ne tikrą. O tą, kuri kupina meilės ir atsidavimo. Ar kada suteikei namus tam, kuris pasauly – vienui vienas? Sakoma, kad namų neturėjusio šuns meilė yra ypatinga, nes apipinta dideliais dėkingumo žiedais. „Draugai per amžius“ – sako šuns akys. Kartu – iki pabaigos. Ar ne dovana būti besąlygiškai mylimam?

Maksas nori rasti tą, kuriam galėtų dovanoti viską. Ir savo daug iškentėjusią širdį, ir didžiulį dėkingumą, kuris peržengia jo pasaulio ribas. Maksas pasiruošęs ir iš anapus grįžti keturkoju angelu sargu, kad atitarnautų Savo Žmogui iki galo, kad tesėtų pažadą – amžinai. Tik tas, kuris kentėjo beveik visą gyvenimą, gali suprasti, kokie jausmai užplūsta, vilčiai sušvitus ten, kur jos ieškoti jau pavargai.

Kai buvo mažas, tiesa, Maksas galvojo, kad turi Savo Žmogų – jis per miglą mena jo balsą, jo akis. Ir skausmą, kai Jo Žmogus vieną dieną atvežė Maksą į purvinus garažus ir paliko. Apleistas šuo – tai sustingęs laukimas. O gyventi visgi reikia, todėl Maksas buvo dėkingas tiems, kuriems pagailo jo. Pagailo tiek, kad sukaltų būdą ir atneštų buizos. Bet ne tiek, kad pasakytų pačius svarbiausius Maksui žodžius: „Na, eikš čia, einam namo“.

Negirdint tų žodžių, prabėgo dešimt metų. Dešimt metų be savo sauso minkšto guolio. Dešimt metų be kasdienio žinojimo – šiandien ir vėl gausiu valgyt. Be savo namų. Be Savo Žmogaus, kuris tave visada parsives į šilumą iš lietaus, kuris visada bus ten, kai pabėgėjęs atsisuksi, kuris nusišypsos ir tau pasakys – „Geras šuo“.

Maksas susitaikė su savo vienatve. Tačiau kartais šuniška širdis išdavikiškai suvirpėdavo, ir jis nesusilaikęs bėgdavo paskui išeinančius žmones, tikėdamas, jog jie supras – aš su jumis, aš būsiu geras, paimkite mane drauge, prašau. Jis bandydavo lipti į mašinas, nes matė, kaip jose už langų išdidžiai sėdi kiti keturkojai. Jis žinojo – jie važiuoja namo. Namo norėjo ir jis.

Maksas vis dar ieško tų, kuriems prie kojų galėtų padėti savo didelę šunišką širdį. Kurie suprastų, koks ištvermingas, koks stiprus ir geras šuo jis yra. Kuriuos jis galėtų išmokyti – gyvenime svarbiausia atsilaikyti. Ir atleisti.

Šunelį iš garažų išgelbėję savanoriai Maksui surado laikiną globą – vietą, kur jo laikas labai ribotas. Jis išsigydė sunkaus gyvenimo „padovanotas“ ligas, yra švarus, tvarkingai moka eiti į lauką, nereikalauja daug dėmesio. Yra vidutinio dydžio (apie kg), neišrankus maistui, lengvai auklėjamas, sutaria su dauguma gyvūnų. Norintys suteikti Maksui namus, prašome skambinti telefonu (Deividas) arba (Ieva).